Mano dienos sudievintos,
Saulės ir girių džiaugsmu,
Ir atrodo, nereik nieko,
Bet vienas vis tik liūdžiu
Dienos nelaukia, o bėga,
Kaip upė tavo delnuos,
Muzika, liejasi vynas,
Šis šokis nesustos niekados
Melo broliai kvatoja,
Bet jie nesupras niekada,
Kad tai, ką išsaugot galėjai,
Tavo nebebus niekada
Dienos bėga į vakarus,
Lyg giltinė mirties išsigandus,
Nežinia traukiąs į praeitį,
Baime ir skausmu pažymėta
Einu ir žiūriu į tolį,
O kartu su manim ir šlamantys lapai,
Praeitis už nugaros, ji jau miega,
Nebeliks to, kas praeita
Tik žodis, mintis ir tik veiksmas,
Pažadina rūkstančią aistrą,
Flirtą, kitus žaidimus…
Bet kas pažadina širdį,
Kas pažadins jausmus?
Kas pažadins laimę ir skausmą,
Kuriuo alsuoja dangus,
Kas nuramins vasaros naktį,
Apraudotus kaimo miškus?
Nežinia, kur nuves mane diena,
Pasyvaus laukimo vėjais,
Ar klystkelių takais.
Nežinia, ar ateis gi ta diena,
Išsipildymas svajonių, dvasios prabanga
Nežinia, ar ateis rytojus,
Tarp šviesos, tamsos, svajonių, glūdi praraja
Nežinia, bet ji kvatojąs, kad silpnumas,
Vyriškumas, tavo nesutaikoma nesutaikoma dalia.
Vėl Tave atrandu,
Vakaro žara, mažas paukšteli dangaus,
Tiesiu rankas į tave,
Priimki prašau, leiski priglaust.
O kur slepies Tu,
Žiogeli kuklus,
Leisk paliest ir Tave,
Prie širdutės priglust.
Ir siloso kvapas ore,
Lojantys šunys už kiemo,
Žemė, svaiginanti sielą,
Bučiuoja ir nereik nieko:
Visa tai primena tiesą –
Tai, kas esu ir kur mano vieta.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Einu ir įkvepiu tylą,
Žengiu į ramybės namus,
Tik kas mane tokį įleis,
Pro didžios šventyklos vartus.
Einu skaičiuodamas meilę,
Kuri tarytum oru nutekėjo,
Diena po dienos, kuri
Greit nusileido, greit patekėjo
Einu ir ašaros kaupias,
Dvasia vis nerimsta,
Ar tai kas įvyko,
Visa pranyko?
Jausmas krūtinėj -jaunystės greitos,
Atodūsis laimės – draugystės gražios.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Koks dieviškas jos grožis,
Akys, lūpos ir plaukai,
Žinau, bet klausiu nebyliai,
Kodėl mane Tu palikai?..
Akys, žvelgiančios į tolį,
Lūpos, svaiguliu alsuojančios,
Kvapas, pasiekęs mano širdį,
Tik kvėpuoju, nežinau kodėl:
Ar iš skausmo, ar iš nevilties?
Ruduo į mano širdį atkeliavo,
Tyliai, kruopšiai, mandagiai,
Su lagaminėliu, dovanų pilnu,
Ir sūrių ašarų, skaudžių raudų.
Iš paskos bėga ir Žiema,
Nežinios ir vienatvės kupina,
Raudonu vynu lūpas pasidažius,
Išgerti siūlo, bet taurelės negana.
Kažkur už marių, už kalnų,
Pavasaris mėgaujasi miegu,
Jo žadintuvas suskambės tikrai negreit,
Po velnių, kur meilės laišką šį padėt?
O kai laiko ratas apsisuks,
Sužibs Vasaros nakties dangus,
Švies mėnulis, šilta žemė rūks,
O rugių laukuos aistra nurengs rūbus.
Noriu mylėti taip,
Kaip niekad dar nemylėjau:
Visa, visa širdimi,
Noriu atsiduot visu savimi.
Atsiduoti kiekviena ląstele,
Kiekviena sielos dalilyte,
Atsiverti kaip knyga ir degti taip stipriai,
Taip ryškiai, dieviškai, kilniai.
Bučiuoti ir liesti,
Tavo kaklą, pečius,
Kad galėčiau stebėti,
Kaip mano gražuolė iš miego pabus.
Džiaugtis ir tverti,
Mylėti vaikus,
Mokyti kaip reikia tikėti, mylėti,
Nesvarbu, kaip ir kas bus.
Šiluma, karštis, medžiai pavargę meta lapus,
Autobusu kelionė primena sapną,
Kuris buvo dar neseniai,
Tik prieš metus.
Neseniai buvau dar nekaltas,
Žavus ir kuklus,
Širdy dar pajausdavau,
Koks saldus šis dangus.
Maži dalykai suteikdavo džiaugsmą,
Naujo miesto, mokyklos peizažai sujaukdavo protą,
Pamažu viskas nusistovėjo,
Džiaugsmą liūdesys palydėjo
Aš to nenoriu,
Bet jaučiu ir dabar,
Kad merginai, kuri eina iš proto,
Sunku ką pajausti daugiau.
Laikas parodys…
nezinia 